Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas kartu su Lietuvos medicinos biblioteka planavo vieną iš atminimo popiečių surengti 2020 metų rugsėjo mėnesį, dr. E. Šimkūnaitės mėgstamu laiku – per jos vardo dieną. Renginio dalyviams turėjo būti pristatyta mobili stendinė paroda apie dr. E. Šimkūnaitę bei jos knygos, straipsniai, literatūra apie ją. Taip pat planuota parengti žymiajai žolininkei skirtų ekslibrisų parodą. Deja, dėl koronaviruso pandemijos paskelbtas karantinas pakeitė renginių planus. Buvo nuspręsta šį minėjimą atidėti iki E. Šimkūnaitės gimimo dienos – 2021 m. kovo 11-osios, taip simboliškai užbaigiant jubiliejinius metus.

E. Šimkūnaitės 100-mečio paminėjimo parodai stengtasi surinkti visų autorių, sukūrusių ekslibrisų dr. E. Šimkūnaitei, darbus. Buvo peržiūrėta bibliotekų katalogai, susisiekta su autoriais, muziejais. Utenos kraštotyros muziejus geranoriškai sutiko pasidalyti Onos Šimaitytės-Račkauskienės, Geručio Kalpoko, Kęstučio Mikulėno ir Povilo Šiaučiūno darbų kopijomis. Lietuvos medicinos bibliotekos kolekcijoje yra šių autorių kūriniai: Lolitos Brazos, Aušros Čapskytės-Šarauskienės, Kęstučio Gvaldos, Valerijono Vytauto Jucio, Vlado Kudabos, Klemenso Kupriūno (kūrybinis pseudonimas – K. Klemas), Dalios Lagauskaitės, Virginijos Makuškienės, Jūratės Ridikienės, Vaivos Simanavičienės, Povilo Šiaučiūno, Kęstučio Šiaulyčio, Elžbietos Zalogaitės.

Pirmieji mums žinomi dr. E. Šimkūnaitei sukurti ekslibrisai – K. Gvaldos (1970 m.), V. V. Jucio (1980 m.), D. Lagauskaitės (1981 m.), J. Ridikienės (1986), K. Kupriūno (1989). Dailininkas V. V. Jucys ne viename susitikime yra šmaikščiai pasakojęs istoriją, kaip jis kūrė ekslibrisą dr. E. Šimkūnaitei. Jis visada pabrėždavo, kad norint sukurti gerą darbą, reikia pažinti žmogų, jo įpročius, pomėgius, perprasti charakterį, o svarbiausia ekslibriso žanre – pastebėti asmenybės esminius bruožus, bet neįžeisti jo jausmų. Tad paprašytas sukurti ekslibrisą E. Šimkūnaitei, dailininkas teigė net dvi savaites ją sekiojęs: ji į troleibusą įlipa – ir jis iš paskos, ji į operą susiruošia – ir jis ten. Taip gimė ekslibrisas „Ragana“, vaizduojantis dr. Eugeniją kaip Žiniuonę, verdančią gyvybės eliksyrą. E. Šimkūnaitė nebuvo iš tų, kurie švaistytųsi pagyromis, tačiau gavusi tokį ekslibrisą liko patenkinta ir pasakiusi: Tu, žemaiti, taikliai pagavai mano gyvenimo esmę...

Apie Piemenėlių raštą. Netikėtas atradimas - vienoje vietoje atsirado 105 ranka rašyti ar mašinėle spausdinti lapeliai su įvairiais ženklais ir jų paaiškinimais ir įrištas rankraštis "Biologijos m. dr. E. Šimkūnaitė. "Lietuvos piemenų raštas." Paskaita, skaityta Vilniaus Profsąjungų rūmuose 1972 m."

Apie profesorės mikroskopą.

Mikroskopas - garsios Ernst Leitz Wetzlar firmos, pgamintas XX a. pradžioje New Yourk filiale, 411.W.59 str. Gaminio serijos Nr. 31023.

Galime spėlioti, kas šį prietaisą įsigijo - provizorius Pranas Šimkūnas ar jo duktė Gesė?

Lagaminėlis, su kuriuo dr. Eugenija daug keliavo ir ilgai nesiskyrė. Jei galėtų prabilti, daug netikėtų, įdomių istorijų papasakotų.

Vaistininkė, habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijske, kur jos tėvas Pranas Šimkūnas dirbo karo ligoninės vaistinės vedėju. Motina Olga Lebedeva-Šimkūnienė, išsilavinusi šventiko duktė, baigusi medicinos seserų kursus, talkino vyrui vaistinėje, prižiūrėjo namus. Tuo metu Rusija skendėjo pilietinio karo kovose, keitėsi valdžios, gyvenimo sąlygos vis sudėtingėjo. 1921 m. viduryje kartu su kitais karo pabėgėliais P. Šimkūno šeima grįžo į Lietuvą. Iš pradžių apsistojo Rozalime, vėliau Utenoje, kur provizorius P.Šimkūnas dirbo apskrities vaistinės vedėju, o 1922 m. įsteigė savo vaistinę Tauragnuose, kurie buvo arti vaistininko tėviškės – Linkmenų valsčiaus, Kemešų kaimo.

- Ar suradot paparčio žiedą, profesore?– paklausė kažkas iš salės.

- Paparčio žiedo reikia ieškoti, kai papartis žydi ir negalvot, kad nori surasti. Tada žiedas pats tave suras. <...> Paparčio žiedas – sudėtingas daiktas. Tai labai senos pasaulėžiūros įvaizdis. Tai saulės dalis, iškritusi iš žiedo ir pataikiusi į papartį. Bet tas papartis nebūtinai turi būti krūmuose. Jei žmogus ką nors nori surasti, ieško ir negalvoja įsidėti į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės – apie paparčio žiedą nė negalvok. Nenorėk kitam, ko nenorėtum sau – ir tada net ūkanotą dieną nereikės raukytis.

Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia. Vilnius, 2006